Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta!
Jei mano raštu tavo vargų nemažinsiu,
Norint sopulius širdies pasauliui priminsiu.
Mužike! tu ciesorius ir karalius gini,
Ir anų visų laimių rąste pamatini,
Ramti garbingų vardų, visų naudų klėtie,
Skruzdėle, nežinanti, kas tai yr tingėti!
Penėtoji giminių, tikra nekaltyste,
Tu mažne viens pažįsti, kas yr viežlyvystė!
Viso gero tėvystės sarge rūpesningas!
(Tos pavardės tau prigul, žmogau nelaimingas!)